Kas mūsų laukia po mirties?

Kas tada gali būti išgelbėtas?

Kokią vietą mūsų gyvenime užima Kristus?

Tikėjimo ir meilės išbandymas. Pasirinkimas. Velnio vaidmuo, kodėl pasaulyje tiek blogio?

Kas mūsų laukia po mirties?

Dauguma žmonių dėl šio klausimo nesuka sau galvos. Gyventi ir džiaugtis gyvenimu reikia dabar, kam ten galvoti apie kažką, kas bus nežinia kada, ir apskritai, ar bus? Nors tokia mąstymo logika turėtų būti būdinga tik netikintiems, deja, panašiai mąsto ir dauguma tikinčiųjų.

Tokį abejingumą iš dalies lemia mūsų gyvenimo patirtis. Jei padarai kažką blogo – esi nubaudžiamas (jei pagaus), jei nedarai nei gero, nei blogo – niekas tavęs nejudina, jei padarai kažką gero – gali būti paskatintas. „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių ir pagirti geradarių.“ (1 Pet. 2:13-14). Dažniausiai žmogus taip mąsto: jei nepadariau nieko blogo, tai kodėl turiu patekti į pragarą? Ir jei dar tikiu Dievą ir kartais apsilankau bažnyčioje, tai turėčiau patekti į dangų. Na, jei ten ir nepateksiu, tai bent jau ne į pragarą – juk nieko blogo nepadariau, esu geresnis už daugelį kitų. Tuomet greičiausiai pateksiu kažkur į vidurį – nei į dangų, nei į pragarą, tiesiog numirsiu ir tuo viskas ir pasibaigs. Toks scenarijus tenkina dauguma žmonių – jei ir nepakliūsiu į dangų, tai tikrai ne į pragarą. O dėl dangaus – tai nežinia kas ten bus, ar verta aukoti gyvenimą, laiką ir malonumus tam, dėl ko nesi tikras? Kaip sakoma, geriau žvirblis saugoje, nei meška girioje. Bet tai didelis apsigavimas.

Taigi galima būtų išskirti tris pomirtines būsenas – pragaras, dangus ir trečioji – nebūties. Deja, šios trečiosios būsenos nėra. Tai aiškiai sako Raštas:

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius – kairėje. Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane.“ Tada teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“ Ir atsakys jiems Karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte.“ Tada jie atsakys: „Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?“ Tada Jis atsakys jiems: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte.“ Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“ (Mato 25:31-46).

Aiškiai matome, kad po mirties žmogaus siela patenka arba į amžinus kentėjimus (pragarą), arba į amžinąjį gyvenimą (dangaus karalystę). Trečio varianto paprasčiausiai nėra.

Verta atkreipti dėmesį, kad tie, kurie eis į amžinąjį kentėjimą, nebuvo blogi žmonės – apie tai nieko nepasakyta. Kaip ir to paties skyriuje aukščiau esančiame pavyzdyje apie talentus. „Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Štai, turėk, kas tavo.“ (Mato 25:24-25). Apie šį tarną taip pat negalime sakyti, kad tai buvo blogas žmogus. Gal net būtų galima pagirti, kad išsaugojo turtą, užkasęs jį žemėje – užuot, tarkim, jį iššvaistęs ar pasisavinęs. Tačiau ar šeimininkas jį pagyrė? „Jo šeimininkas jam atsakė: „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (Mato 25:26-30).

Taigi mes matome, kad į dangaus karalystę pateks tik tiek, kas kažką padarė dėl Viešpaties (apie tai pakalbėsime vėliau). O tie, kurie pateko į pragarą, buvo nuteisti ne už tai, ką PADARĖ, bet už tai, ko NEPADARĖ. Tai yra, ne todėl, kad padarė kažką BLOGA, bet todėl, kad NEPADARĖ to, ko norėjo Kristus. Be abejo, nebuvo taip, kad tie žmonės apskritai nieko gero nepadarė. Padarė, kaip ir dauguma žmonių – gera artimiesiems, kitiems žmonėms, atnešė kažkokią naudą visuomenei. Nes dauguma žmonių yra geri, vertinant pasaulio standartais. Vis tik nedaugelis pateks į dangų. „O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa.“ (Mato 7:14). Taigi galime daryti išvadą, kad PRAGARAS BUS PILNAS GERŲ ŽMONIŲ. Tų, kurie nesirūpino pažinti Kristų. Nes vien jau tai yra nuodėmė. „Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera.“ (Rom. 1:28).

Kas tada gali būti išgelbėtas?

Šį klausimą Kristui uždavė jo mokiniai. „Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada gali būti išgelbėtas?“ (Mork. 10:26). Mokiniai buvo tiesiog priblokšti to, ką jie išgirdo – kad žmogus, nuo pat jaunystės uoliai vykdęs Dievo įstatymus, negalėjo būti išgelbėtas. Ši istorija tapo viena žinomiausių Naujojo testamento istorijų, aprašyta net trijuose evangelijose. Prisiminkime ją:

„Jėzui išeinant į kelią, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus jam tarė: „Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams ir turėsi lobį danguje. Tada ateik, imk kryžių ir sek paskui mane.“ Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunkiai turtingi įeis į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo priblokšti Jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku tiems, kurie pasitiki turtais, įeiti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę.“ (Mork. 17:25).

Matome, nors šis žmogus ir laikėsi Dievo įstatymų (ir netgi Kristus jį pamilo!), vis dėlto Kristus pasakė, kad vien to nepakanka.

Taigi, kas gali būti išgelbėtas? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia prisiminti, kodėl žmogus apskritai buvo sukurtas (žr. pamokslą „Žmogaus sukūrimo tikslas“). Žmogus buvo sukurtas, kad būtų nuotaka Kristui ir su juo praleistų amžinybę. Bažnyčia – Kristaus nuotaka. „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę, nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė!“ (Apr. 19:7). Matome, kad santykiai tarp bažnyčios ir Kristaus yra tokie patys, kaip tarp sutuoktinių. Tai paaiškina, kodėl, norint tapti Kristaus nuotaka, NEPAKANKA BŪTI GERAM ŽMOGUI. Kas ves ar tekės vien dėl to, kad sutuoktinis yra geras žmogus? Įsivaizduokite, kad gatvėje prie jūsų prieina nepažįstamas žmogus ir pasiūlo tuoktis. O paklaustas kodėl turėtų, paaiškina – todėl, kad yra geras žmogus – ne vagis, ne plėšikas, ne svetimoteriautojas. Ar to pakaktų? O kur meilė? Kur atsidavimas? Kur ištikimybė? Ar išliks meilė ir ištikimybė atėjus išbandymams? Štai kodėl Kristus pasakė tam jaunuoliui, kad jam kažko trūksta, kad jis negali įeiti į dangaus karalystę. Ne todėl, kad jis buvo turtingas, bet todėl, kad pinigai jam buvo AUKŠČIAU Kristaus. Kristus niekada nesutiks su antrąja vieta. „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs.“ (Mato 10:37). Čia kaip ir šeimoje. Tarkime, vyras verslininkas gali mylėti savo žmoną – tačiau ne tiek, kad paliktų dėl jos verslą, jei tarkim, iškiltų toks pasirinkimas (visokiausių būna aplinkybių). Ir jei žmona mato, kad vyrui svarbiau yra verslas nei ji, tokia žmona nesijaus laiminga. Lygiai taip pat ir vyras, jei mato, kad žmonai yra kažkas svarbiau, tarkim, santykiai su tėvais, nei santykiai su vyru. Dažnai pasitaiko atvejų, kai santuoka išyra dėl to, kad žmona nori gyventi prie savo tėvų ir nesutinka važiuoti ten, kur nori vyras.

Taigi, jei mūsų širdyse yra kažkas, kas yra svarbiau už Kristų – kelias į dangų, kaip ir tam turtingam jaunuoliui – yra uždarytas. Visus šiuos stabus mes turime pašalinti iš savo širdžių, kol Kristus mums taps svarbiausias. Tai mūsų gyvenimo pagrindinė užduotis ir tikslas.

Kokią vietą mūsų gyvenime užima Kristus?

Dauguma tikinčių į klausimus ar myli Kristų ir ar jis tavo širdyje užima svarbiausią vietą, atsakytų teigiamai. Vis dėlto dažnu atveju taip nėra.

„Kažkas paklausė Jo: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtųjų?“ Jis atsakė jiems: „Stenkitės įeiti pro siaurus vartus. Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, jūs, stovėdami lauke, pradėsite belsti į duris ir prašyti: „Viešpatie, Viešpatie, atidaryk mums!“ O jis atsakys: „Aš nežinau, iš kur jūs.“ Tada imsite sakyti: „Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse.“ O jis tars: „Sakau jums, aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!“ (Luko 13:23-27). Vėl gi, žodis piktadariai ne visai tiksliai išverstas. Graikų kalboje šis žodis reiškia „nesilaikantis įstatymo“, tai yra, nevykdantys Dievo žodžio. Iš šitų bei kitų Biblijos vietų matome, kad daugelis tikinčiųjų tik žodžiais tvirtina mylintys Dievą. „Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.“ (Mato 15:8). Dažnai žmogus net pats nežino, kad jo širdyje yra kažkas aukščiau nei Kristus. Kaip ir tas turtingas jaunuolis, iki susitikimo su Kristumi turbūt net nenumanė, kad turtai jam svarbiau už Dievą.

Norint suprasti, ar žmogus iš tiesų myli Kristų, ar tik tariasi mylįs, meilė turi būti IŠBANDYTA. „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išbandymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems.“ (Jok. 1:12). „Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus.“ (1 Petr. 1:6-7).

„Viešpats, jūsų Dievas, jus bando, kad paaiškėtų, ar Jį mylite visa širdimi ir visa siela.“ (Pak. įst. 19:3).

Tikėjimo ir meilės išbandymas. Pasirinkimas. Velnio vaidmuo, kodėl pasaulyje tiek blogio?

Straipsnyje "Žmogaus sukūrimo tikslas" rašiau, kad žmonijos sukūrimo tikslas yra išrinkti Kristui nuotaką. Kodėl Dievas iškart nesukūrė jos tobulos? Juk žmogaus prigimtis nuodėminga, puolus Adomui. Kam Jam tokia nuotaka?

Kad tai suprastume, prisiminkime savo vestuves (arba jas įsivaizduokite). Juk kiekvienas žmogus nori, kad būsimasis sutuoktinis mylėtų tiktai jį, kad būtent jį išsirinktų iš visų kitų, ir kad tas pasirinkimas būtų iš meilės, o ne iš kokių nors kitų motyvų. Tas pats yra ir tarp Kristaus bei jo nuotakos. Dėl Kristaus meilės abejonių nėra. Jis taip pamilo savo nuotaką, kad atidavė už ją savo gyvybę. „Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę.“ (1Jono 3:16). Ir ne tik Sūnus pamilo, bet ir Tėvas. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jono 3:6). Dėl motyvų, kad tai tyra meilė, taip pat nekyla abejonių, nes žmogus negali Dievui nieko duoti ar pakenkti. „Jei nusikaltai, ar Jam pakenkei? Jei savo nuodėmes daugini, ar Jam ką padarai? Jei teisus esi, kokia nauda Jam? Ką Jis gaus iš tavęs?“ (Jobo 35:6,7).

Tačiau su žmogumi nėra taip paprasta. Kristus nori, kad žmogus jį PASIRINKTŲ, o ne kad būtų jo nuotaka todėl, kad nėra kito kelio. Nes jei žmogus būtų sukurtas tobulas, tai jis nebūtų puolęs į nuodėmę ir palikęs Viešpatį. Žinoma, Dievas galėjo sukurti žmogų netobulą, bet apsaugoti jį nuo nuodėmės. Pav., nepasodinti Edeno sodo viduryje Pažinimo medžio, kurio vaisius Dievas uždraudė valgyti. Bet vėl gi, tai jau nebūtų pasirinkimas. Kristus nenori, kad Jo nuotaka būtų nuotaka tik todėl, kad nėra kito jaunikio.

Taigi, kad būtų pasirinkimas, reikėjo sukurti tam tikrą alternatyvą, galima sakyti, konkurentą Viešpačiui. To konkurento vaidmenį atlieka velnias. Jis čia žemėje tam, kad suvedžiotų jos gyventojus. "Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedungę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad negalėtų daugiau suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Po to jis turės būti atrištas trumpam laikui. Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys." (Apr. 20:2,3,7,8). Taigi velnias ne veltui buvo numestas į žemę – juk galėjo būti ir numestas į kitą vietą ar surakintas, ar sunaikintas. Savo darbą jis neblogai atlieka. „Ji geidė savo kaimynų asirų, vadų ir kunigaikščių, išsipusčiusių raitelių, gražių, jaunų vyrų.“ (Ezek. 23:12). „Jų motina paleistuvavo, ta, kuri juos pagimdė, elgėsi begėdiškai. Ji sakė: „Aš seksiu savo meilužius, duodančius man duonos, vandens, vilnų, linų, aliejaus ir gėrimų.“ (Oz.2:5). Dievas leidžia velniui išbandyti žemės gyventojus. „Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką.“ (Apr. 2:10). Žinoma, velnias gali veikti tik Dievo nustatytose ribose, kaip mes matome iš Jobo knygos. Ir išbandymą jis duoda atsižvelgdamas į mūsų jėgas. „Jums tekęs pagundymas tėra žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau, nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti.“ (1 Kor. 10:13).

Be abejo, pasirinkimas taip pat nebūtų pasirinkimas, jei mes matytume velnio bjaurumą ir Dievo šlovę, koks atpildas už tarnavimą velniui ir Dievui. Todėl visa tai paslėpta nuo mūsų akių. Velnio klasta nėra aiškiai matoma, nes jis mus vilioja tuo, kas patrauklu mūsų kūnui - įvairiais pasaulio malonumais bei turtais. „Velnias Jam tarė: „Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas duodu.“ (Luko 4:6). Be abejo, Kristus taip pat galėtų vilioti nuotaką turtais bei pasaulio malonumais. Tačiau mes turime gerą pavyzdį su Saliamonu. „Jis turėjo septynis šimtus kilmingų žmonų ir tris šimtus sugulovių“ (1 Kar. 11:3). Deja, savo išrinktosios jis taip ir nesurado. „Ko mano siela ieškojo, bet aš neradau? Suradau vieną išmintingą vyrą iš tūkstančio, bet moters tarp visų neradau nė vienos.“ (Ekl. 7:28). Taigi nuotaką vilioti turtais nėra tinkamas kelias, jei nori turėti nuotaką, kuri tikrai myli tave, o ne tavo turtus bei šlovę.

Pamenu, vaikystėje mačiau pasaką, kaip turtingas gražus princas apsimetė elgeta ir, laimėjęs karaliaus nustatytą prizą, vedė karalaitę. Apsimetė elgeta tam, kad princesė jį pamiltų tokį, koks jis yra, pamiltų kaip žmogų, o ne kaip turtingą princą. Praleidęs su ja nemažai laiko kaip elgeta ir įsitikinęs, kad karalaitė pamilo jį, jis atsiskleidė esąs princas ir parsivedė ją į rūmus. Karalaitė neteko žado... Ši pasaka gana tiksliai atspindi Kristaus santykius su bažnyčia. „...Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones.“ (Filip. 2:5-7). Jis į žemę galėjo ateiti visoje savo karališkoje šlovėje ir grožyje – kas nenorėtų tekėti už tokio jaunikio? Tačiau tai nebūtų išbandyta meilė. Kristus nori žinoti, kad mes jį mylime, o ne kad siekiame jo palaiminimų ar šlovės. Todėl meilė turi būti išbandyta ir įrodyta.

Kristus bei Tėvas savo meilę mums įrodė, paaukodami tai, kas Jiems yra brangiausia: Tėvas paaukojo savo viengimį Sūnų, o Kristus atidavė už mus savo gyvybę. Tai yra didžiausias įmanomas įrodymas. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jono 3:16). „Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ (Gal. 2:20). Taigi jų meile mums yra neabejotina. Mums belieka meilę įrodyti iš savo pusės.

Kaip jau minėta, Kristus, skirtingai nuo velnio, nevilioja savo nuotakos turtais bei šlove. „Pažiūrėkite į savo pašaukimą, broliai, – nedaug tarp jūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.“ (1 Kor. 1:26). Šio pasaulio turtai galiausiai atitraukia nuo Dievo. „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir mamonai.“ (Mato 6:24). Tikrieji mūsų turtai danguje. „Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.“ (Mato 6:19-21).

Taigi, žmogui duotas sunkus pasirinkimas – arba naudotis šio pasaulio malonumais žemėje, ką mato mūsų akys ir jaučia mūsų kūnas, arba jų atsisakyti ir sekti Kristumi, nematant, bet tikint, kad kartu su Juo paveldėsime dangaus karalystę, kas yra nepalyginamai geriau. „Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu.“ (Jok. 4:4). Todėl tapti Kristaus nuotaka yra kur kas sunkiau, nei daugelis mano. „O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa.“ (Mato 7:14). Mes turime įrodyti savo meilę Kristui darbais – vien gražių žodžių nepakaks. „Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.“ (Mato 15:8).