Žmogaus vertė

Ką žmogus gali duoti Dievui? Arba kuo jis gali būti Jam naudingas?

„Jei nusikaltai, ar Jam pakenkei? Jei savo nuodėmes daugini, ar Jam ką padarai? Jei teisus esi, kokia nauda Jam? Ką Jis gaus iš tavęs?“ (Jobo 35:6,7). Matome, kad mes nieko negalime būti Dievui naudingi ar jam kaip nors pakenkti. Net mūsų teisumas iš esmės Jo nedomina. Juo labiau, kad „mūsų teisumas – lyg purvini skarmalai“. (Iz. 64:6).

Ir vis dėlto mes turtingi! Mes galime Dievui duoti tai, ko Jis labiausiai trokšta, dėl ko Jis pasiruošęs sudrebinti pasaulio pamatus. Dėl ko Dievas paaukojo savo Sūnų, dėl ko Kristus atidavė savo gyvybę. Tai mūsų MEILĖ.

Dievas viską gali, IŠSKYRUS VIENA – priversti mus Jį mylėti. Nes tikra meilė yra nepriverstinė, o Jam kitokios ir nereikia. Kristus dėl Jį mylinčių pasiruošęs padaryti viską. „ Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, mano šauksmas pasiekė Jo ausis. Susvyravo, sudrebėjo žemė, kalnų pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Viešpats užsirūstino. Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė. Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis. Jis sėdėjo ant cherubo ir skrido, vėjo sparnai Jį nešė. Jis pasislėpė tamsoje, juodi vandenys ir debesys supo Jį. Nuo spindesio priešais Jį pro debesis veržėsi kruša ir degančios žarijos. Viešpats sugriaudė danguose, Aukščiausiasis parodė savo balsą. Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, siuntė žaibus ir juos sunaikino. Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Tavo balso, Viešpatie, nuo Tavo rūstybės. Iš aukštybių Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.“ (Psal. 18:6-16).

Vienintelė sąlyga – Jį mylėti ir tą meilę įrodyti – vykdyti Jo įsakymus. Antraip kalbos apie meilę tik tušti žodžiai. „O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitų mano keliais! Tuojau pažeminčiau jų priešus ir prieš jų prispaudėjus pakelčiau ranką! Kurie nekenčia Viešpaties, turėtų Jam lenktis, ir toks jų likimas būtų per amžius. O juos geriausiais kviečiais valgydinčiau, uolų medumi maitinčiau.“ (Psal. 81:13-16).

Taigi Kristui reikia mūsų meilės. Tai vienintelis dalykas, kurį mes Jam galime duoti – o daugiau Jam iš mūsų nieko ir nereikia. Juk žmogus DĖL TO IR BUVO SUKURTAS - kad mylėtų Dievą. Kas yra žmogus be meilės Dievui? „As good as dead“, anot angliško posakio. Neturi jokios vertės. Kam jis Jam? Ką veikti su tokiu nedėkingu padaru? Prisiminkime Nojaus tvaną. Visa žmonija buvo be gailesčio sunaikinta. Ir tai liečia ne tik bedievius ar stabmeldžius. Net ir tikintis žmogus staiga praranda savo vertę, jei savo meilę, kuri turi būti skirta Dievui, ima dalytis su pasauliu.

„Ir Viešpats pasakė Mozei: „Eik, nusileisk žemyn, nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nusidėjo. Jie greitai nuklydo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau. Nusiliedinę veršį, jį garbina, jam aukoja aukas ir sako: „Šitas yra tavo dievas, Izraeli, kuris tave išvedė iš Egipto žemės.“ Matau, kad tai kietasprandė tauta. Palik mane, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą.“ (Išėj. 32:7-10).

Matome, kad Dievas (arba Kristus, anot ap. Pauliaus: „Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.“ (Kor. 10:4)), norėjo savo tautą sunaikinti iškart po to, kai jie nusisuko nuo Dievo garbinti stabą. Nežiūrint į tai, kiek Dievas įdėjo pastangų ir kantrybės jiems rodydamas stebuklus ir išvesdamas juos iš Egipto vergovės. Ir vėliau Jis norėjo tai padaryti antrą kartą. „Aš juos bausiu maru ir sunaikinsiu, o iš tavęs padarysiu didesnę ir galingesnę tautą už šitą.“ (Sk. 14:12). Du kartai rodo, kad tai nebuvo kažkoks impulsyvus ir neapgalvotas sprendimas. Tiesiog tokie tikintys – o jie buvo tikintys, nes daug geriau žinojo esant Dievą nei mes, nes matė Jo stebuklus – Dievui (ar Kristui) nereikalingi. Kas nori vesti sužadėtinę, kuri jau iki vestuvių ištvirkauja su meilužiais?

Dievui nereikalingas skaičius. Jam nereikia mega bažnyčių. Jam reikia garbintojų dvasioje ir tiesoje, „nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško“ (Jono 4:23). Geriau saujelė tikrų Dievą mylinčių žmonių, nei marios tikinčių su stabais širdyse. Todėl „Izaijas šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas.“ (Rom. 9:27). Visų kitų likimas aiškiai nusakytas. „Todėl Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Jo tautą. Jis pakėlė savo ranką ir ištiko juos. Kalnai sudrebėjo, jų lavonai kaip sąšlavos gulėjo gatvėse.“ (Iz. 5:25). Verta atkreipti dėmesį, kad čia kalbama apie tikinčius, Dievo tautą. Aišku bedieviams seksis ne geriau. „Jis darys teismą tarp pagonių. Pripildys žemę lavonų, daugelyje šalių įvykdys sprendimą valdovams. (Ps. 110:6). Tas pats bus ir Kristaus aplankymo dieną amžių pabaigoje. „Jie šaukė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, nes atėjo didi Jo rūstybės diena, ir kas gali išstovėti?!“ (Apr. 6:16,17).

Taigi neapsigaukime. Dievo akyse mes vertingi tik tiek, kiek mylime Dievą. Visa kita – aukšta moralė, geri darbai – mūsų neišgelbės. Vien pagal šias savybes niekas nesirenka sužadėtinės. Kaip atskirti, ar mes iš tiesų mylime Kristų, ar tik tariamės mylį, rašiau kituose straipsniuose.