Kristus prisikėlęs pirmiausia pasirodė Marijai Magdalienei bei kitoms moterims. Kodėl joms, ne mokiniams? Nes jos pirmos nuėjo prie kapo, vos išlaukusios, kada baigsis sabatas – „pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus“ (Jono 20:1). Jos parodė uolumą Viešpačiui, norėjo net ir po mirties dar kurį laiką pabūti šalia. Būtų kažkaip nesąžininga pirmiausia pasirodyti kitiems mokiniams, o ne joms. Beje, kai Marija Magdalietė pranešė mokiniams, kad kapas tuščias, tik du mokiniai – Petras ir Jonas – nubėgo prie kapo. Ne veltui tai buvo artimiausi Kristaus mokiniai, kurie Kristui labiausiai ir patiko. Dėl savo uolumo. Be jo Dievui neįmanoma patikti. Vien tikėjimo čia neužtenka – tikėti, kad Kristus yra, ir užsiiminėti savo reikalais, tarsi Jo ir nebūtų. Toliau noriu kalbėti apie dvi uolumo rūšis – Marijos ir Mortos.

„Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris vardu Morta pakvietė Jį į savo namus. Ji turėjo seserį vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“ Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“ (Luko 10: 38-42).

Matome, kad abi šios moterys mylėjo Kristų, turėjo uolumą dėl jo. Vis tik Kristus pasakė, kad Marijos dalis yra geresnė. Kokia tai dalis?

Paimsiu pavyzdį iš Izraelio kelionės į pažadėtą žemę. Kaip žinome, ne visos giminės perėjo per Jordaną į pažadėtą žemę. Dvi su puse giminės liko rytinėje Jordano pusėje. Susigundė geromis Bašano bei Gileado žemėmis.

„Rubeno ir Gado giminių žmonės turėjo daug gyvulių. Jie matė Jazero ir Gileado žemes, tinkamas gyvuliams auginti. Atėję pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraelitų kunigaikščius, jie tarė: „Ataroto, Dibono, Jazero, Nimros, Hešbono, Elealės, Sebamo, Nebojo ir Beono žemės, kurios, Viešpačiui padedant, buvo užimtos izraelitų, labai tinka gyvuliams auginti, o mes, tavo tarnai, turime gyvulių. Taigi jei radome malonę tavo akyse, prašome, kad mums, tavo tarnams, atiduotum ją nuosavybėn ir nevestum mūsų per Jordaną.“ (sk. 32:1-5).

Ką atsakė Mozė? Jis susirūpino, kad izraelitų pajėgos sumažės, ir jų pasilikimas atims ūpą likusiems izraelitams užimti žemes anapus Jordano. Išgirdęs pažadą, kad jie paliks savo šeimas ir eis kartu kariauti, ir tik užėmus žemes, sugrįš į namus, Mozė leido – beje, nepasiklausęs Viešpaties.

„Mozė įsakė kunigui Eleazarui, Nūno sūnui Jozuei ir izraelitų giminių vadams: „Jei gadai ir rubenai kartu su jumis pereis Jordaną su ginklais ir žemė bus paimta, duokite jiems paveldėti Gileadą. Jei nenorės eiti kartu su jumis apsiginklavę į Kanaano žemę, tegul pasilieka tarp jūsų.“ (Sk. 32:28-30).

Matome, kad Mozė buvo susikoncentravęs į Dievo užduoties įvykdymą – įvesti Izraelį į pažadėtą žemę. Šį uolumą jis rodė nuo kelionės dykumoje pradžios. Tai gerai atspindi šis epizodas: „Mozė sakė savo žmonos broliui Hobabui, midjaniečio Reuelio sūnui: „Mes eisime į vietą, kurią Viešpats mums pažadėjo. Keliauk su mumis, mes tau gera darysime, nes Viešpats pažadėjo Izraeliui gerovę.“ Tas jam atsakė: „Aš nekeliausiu su jumis, bet grįšiu į savo šalį, kurioje gimiau.“ Mozė atsakė: „Nepalik mūsų, nes tu geriausiai žinai, kaip mes turime įsikurti dykumoje; tu būsi mums vietoje akių.“ (Sk. 10:29-32). Keistai skamba toks pasiūlymas – būti vietoj akių kitataučiui, turint galvoje, kad „Viešpats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, šviesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį.“ (Sk. 13:21). Kas gi geriau žino kelią, jei ne pats Viešpats? Be abejo, keliaujant su Viešpačiu, ne visada kūnui komfortiška, pav., ateidavo į vietą, kur nebuvo vandens, arba jis netinkamas gerti. (Iš. 15 bei 17 skyriai, Sk. 20 sk.). Jei vestų Hobabas, greičiausiai tokių nutikimų nebūtų. Tačiau Dievas tai darydavo tam, kad apreikštų savo šlovę – duoti uolos iš vandens, padaryti kitus stebuklus – kad žmonių tikėjimas išaugtų, išmoktų pasitikėti Dievu. Toks bendravimas su Dievu yra svarbesnis dalykas, nei greitas kažkokio tikslo pasiekimas. Dievui nerūpėjo kuo greičiau juos įvesti į pažadėtą žemę – Jis tai galėjo padaryti per mėnesį. Yra svarbesni dalykai. Techniškai žiūrint – keliauti keturiasdešimt metų vietoj keturiasdešimt dienų atrodo kaip nesėkmė, tačiau tai buvo geriausias laikotarpis Izraelio istorijoje. Tai Marijos laikotarpis (turiu galvoje Mortos seserį) – jie visą tą laiką buvo prie Kristaus kojų. Tai geriausia dalis. Ne kažkokie išoriniai laimėjimai. Dievas visada buvo šalia – vedė juos debesies bei ugnies stulpuose. Bet kada galima buvo ateiti ir pasiklausti Viešpatį. Jie matė begales stebuklų, mana krito iš dangaus. Ko daugiau reikia?

Taigi grįšiu prie Mozės. Jis buvo susikoncentravęs į tikslą – pereiti Jordaną ir užimti žemes. Dėl to jis sutiko, kad dvi su puse giminės neitų per Jordaną, svarbiausia, kad pereitų jų kariai ir padėtų kovoje su kanaaniečiais. O juk nereikia didelės įžvalgos, kad suprastum, kad tai atitolins tas gimines nuo Dievo – juk bus sunkiau kiekvieną kartą aukojant (nes aukoti buvo galima tik vienoje vietoje) keltis per Jordaną. Tą suprato ir patys izraelitai, likę rytinėje Jordano pusėje. Štai ką jie sakė grįždami atgal ir prie Jordano pastatydami aukurą. „Priešingai – iš baimės taip padarėme, galvodami, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: „Ką jūs turite bendro su Viešpačiu, Izraelio Dievu? Viešpats padarė Jordaną siena tarp mūsų ir jūsų, rubenai ir gadai! Jūs neturite dalies Viešpatyje.“ Jūsų vaikai tokiu būdu neleistų mūsų vaikams garbinti Viešpatį. Statydami aukurą, galvojome jį pasistatyti ne deginamosioms ir kitoms aukoms, bet kad jis būtų liudytojas ateityje mūsų ir jūsų kartoms. Kad mes galėtume tarnauti Viešpačiui savo deginamosiomis ir padėkos aukomis, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: „Jūs neturite dalies Viešpatyje.“ (Joz. 22:24-27). Efraimai gileadiečius vadino atsiskyrėliais. „Efraimai sakė gileadiečiams: „Jūs esate pabėgėliai iš Efraimo ir gyvenate tarp Efraimo ir Manaso.“ (Teis. 12:4).

Taigi Mozė nepagalvojo, kad, leisdamas daliai izraelitų nesikelti per Jordaną į pažadėtą žemę, atima iš jų geriausią dalį – Marijos dalį – būti visuomet prie Viešpaties kojų. Jis buvo per daug susikoncentravęs į tikslą. Dėl šitos priežasties – netiesiogiai, žinoma – Dievas ir neleido jam įvesti tautos į Kanaano šalį. Dėl to, kad susierzino dėl izraelitų murmėjimo, kai nebuvo vandens, ir jie su Aaraonu turėjo išgauti jos iš uolos. „Mozė ir Aaronas surinko žmones prie uolos ir jiems kalbėjo: „Klausykite, maištininkai! Ar mudu turime iš šitos uolos išgauti jums vandens?“ Mozė pakėlė ranką, trenkė du kartus lazda į uolą, ir pasipylė apsčiai vandens; atsigėrė žmonės ir jų gyvuliai. Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi manimi netikėjote ir neparodėte mano šventumo izraelitų akivaizdoje, judu neįvesite šitos tautos į žemę, kurią jiems duosiu.“ (Sk. 20:10-12).

Mozei tai buvo proga dar kartą išvysti Dievo stebuklą, sustiprinti žmonių tikėjimą prieš įeinant į pažadėtą žemę. Tačiau Mozė nesidžiaugė šiomis akimirkomis. Jis buvo per daug susikoncentravęs į tikslą, ir norėjo kuo greičiau jį pasiekti. Dievas šią garbingą užduotį – ivesti Izraelį į pažadėtą žemę pavedė Jozuei. Kodėl jam? Atsakymas šioje eilutėje: „ Viešpats kalbėdavo su Moze akis į akį, kaip žmogus kalbasi su savo draugu. Jam grįžtant į stovyklą, jo tarnas Jozuė, Nūno sūnus, jaunas vyras, nepasitraukdavo nuo Palapinės.“ (Iš. 33:11). Tiesiog Jozuė mėgo būti prie Kristaus kojų.

Žinoma, jokiu būdu nenoriu menkinti Mozės. Jis vienas žymiausių Dievo vyrų visoje Biblijoje, su Elijumi netgi pasirodęs ant atsimainymo kalno, kad sustiprintų Kristų. Tai rodo, kaip aukštai Dievas jį vertina. Tiesiog norėjau parodyti, kad kartais tikslas gali tapti svarbesniu už bendravimą su Dievu.

Tenka dažnai matyti krikščionių, kurie taip įsitraukia į įvairius tarnavimus, kad net neturi laiko ilgiau pasimelsti, sužinoti Jo valios. Kaip sakoma, galima tarnauti Kristui, bet be Kristaus.

Uolumas dėl Viešpaties. Morta ir Marija

Grįžti