Kaip įvertinti žmogaus pasiekimus gyvenime? Pagal ką matuoti? Kaip pasakyti, kuris pasiekęs daugiau ar mažiau? Su pasauliečių matais gana aišku – pinigai, šlovė, karjera (komercinė ar politinė) ir t.t. O kaip su krikščionimis? Deja, didžiajai daliai krikščionių tinka tie patys tikslai. Siekiant patenkinti savo kūno troškimus, atsiranda įvairių klaidžiamokslių, taip vadinamų klestėjimo evangelijų – kad Dievo vaikai turi būti turtingi, Dievas nori, kad mes gyventume geruose namuose, važinėtume geromis mašinomis ir pan.

Kiti galbūt pasakytų, kad krikščionio pasiekimus galima būtų išmatuoti pagal tarnavimų apimtį, pastoriams – kiek žmonių bažnyčioje, ar kiek laiko žmogus skiria su tarnavimais susijusiai veiklai. Dauguma pasakytų, kad labai nori tarnauti Kristui. Deja, vėlgi dažnai tai daugiau susiję su šlovės, pripažinimo siekimu, nei tikru noru tarnauti Kristui. Todėl labiausiai geidžiamos tarnystės yra – vakarienės su pastoriais ar kitais įtakingais bažnyčios nariais (kai vargšai bei mažiau reikšmingi nariai ignoruojami) (Luko 14:12-14), apsikeitimas užsienio vizitais, pasakant pamokslus vieni kitiems bei klausimų aptarimais restoranuose, šlovinimo tarnavimai (scenoje prieš bažnyčią) ir pan. Mažiau populiarūs – evangelizacija bei pamokslavimas gatvėse, vargšų bei našlių lankymas (Jok. 1:27), tarnavimas maldomis, pasninkais (Luko 2:37) ir t.t.

O kaip Dievas matuoja mūsų pasiekimus? Ko Jis laukia iš mūsų? Žinoma, Dievas skiria atskiriems tikintiems tam tikrus tarnavimus (1Kor. 12:8-10). Bet tai nereiškia, kad pasiekimai bus vertinami pagal išorinius rodiklius. „Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai – pirmi.“ (Mork. 10:31).

Taigi, koks bendras vertinimo kriterijus? „O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.“ (Rom. 8:29). Matome, kad Dievas savo išrinktuosius paskyrė tapti panašiais į Kristų. Tai ir yra krikščionio pasiekimo matas – kiek jis tapo panašus į Kristų. Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. „Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą.“ (Pr. 1:26). Tokį, kokį Dievas žmogų sukūrė, tokį Jis nori matyti žmogų ir danguje – be visų nereikalingų priedų – panašų į Kristų.

Tuo tarpu velnio tikslas analogiškas – padaryti žmogų panašų į save. „Jie nutolo nuo manęs, sekė tuštybę ir patys tapo tušti.“ (Jer. 2:5). „Pagonių stabai iš sidabro ir aukso, žmogaus rankomis padaryti. Jie turi burnas, bet nekalba; turi akis, bet nemato; turi ausis, tačiau negirdi; jų burna nealsuoja. Į juos panašūs yra tie, kas juos padaro, ir visi, kurie jais pasitiki. (Ps. 135:15-18). Matome, kad tie, kurių širdyse yra pasaulio stabai, taip pat tampa panašūs į savo stabus – nei mato, nei girdi, nei supranta. Apie tokius tikinčius taip pat kalba ir ap. Paulius (bei Kristus). „Eik pas šitą tautą ir sakyk: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdys aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau.“ (Apd. 28:26,27).

Taigi, žmogaus užduotis bei tikslas šiame gyvenime – tapti panašiu į Kristų. Tai ir yra mūsų pasiekimų matas - kiek mes tapome panašūs į Jį.

Žmogaus pasiekimų matas

Grįžti