Pascha ir išpirkimas

Šiandien yra Pascha, diena, kai Dievas išvedė Izraelį iš Egipto vergijos ir kai buvo nukryžiuotas mūsų Viešpats Jėzus Kristus. „Todėl išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus.“ (1 Kor. 5:7).

Kas gi įvyko per pirmąją Paschą?

“Atsimink, kad buvai vergas Egipte ir kad Viešpats, tavo Dievas, iš ten tave išpirko.“ (Pak.įst. 24:18). Matome, kad tą dieną Dievas išpirko Izraelį iš Egipto. Kokią išpirką Jis sumokėjo?

Kad būtų aiškiau, kaip vyksta išpirkimas, pradėsiu nuo kito mažiau žinomo pavyzdžio – išpirkimo iš Babilono. „Taip sako Viešpats, kuris sutvėrė tave, Jokūbai, ir padarė tave, Izraeli: „Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs. Aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, tavo gelbėtojas. Už tave atidaviau Egiptą, Etiopiją ir Sebą kaip išpirką. Kadangi tu esi brangus mano akyse, Aš vertinu ir myliu tave. Aš atiduosiu žmones už tave ir tautas už tavo gyvybę. Nebijok, nes Aš esu su tavimi, Aš parvesiu tavo palikuonis iš rytų ir surinksiu tavuosius iš vakarų. Aš įsakysiu šiaurei: „Atiduok!“ ir pietums: „Nesulaikyk!“ Atvesk mano sūnus iš tolimų šalių ir mano dukteris nuo žemės pakraščių.“ (Iz. 43:1-6).

Čia Dievas kalba apie išpirkimą iš buvusios Babilono imperijos, kur izraelitai buvo ištremti Babilono karaliui Nebukadnecarui valdant. Jis užėmė šalį, sugriovė Jeruzalę bei Dievo šventyklą. Už tai, kad jie apleido Viešpatį ir pasirinko sau kitą šeimininką, kitus dievus, savo noru tapo jų vergais. O išperkant vergą iš šeimininko, reikia sumokėti kainą. Todėl Dievas, juos po 70 metų grąžindamas į savo žemę, vėl turėjo juos išpirkti iš Persų imperijos (kuri užkariavo Babiloną). Ką Jis už tai sumokėjo? Dievas Persų karaliui Kyrui, kaip jau skaitėme, atidavė Egiptą, Etiopiją ir Sebą. Jis sako apie Kyrą: „Aš pašaukiau jį teisybei ir nukreipsiu jo kelius. Jis atstatys mano miestą ir paleis belaisvius ne už pinigus ir ne už atlygį, – sako kareivijų Viešpats. – Egipto turtai ir Etiopijos pelnas tau atiteks, ir sebiečiai, aukštaūgiai vyrai, tau pasiduos. Jie seks tave sukaustyti grandinėmis, parpuolę maldaus, sakydami: „Tik su tavimi yra Dievas, niekur kitur Dievo nėra.““ (Iz. 45:13,14). Matome, kad Kyras negavo tiesiogiai pinigų už belaisvių paleidimą, bet gavo kur kas didesnę išpirką – Egipto ir Etiopijos turtus. Nors Egiptas ir buvo užimtas Babilono karaliaus Nebukadnecaro, tačiau laikui bėgant greičiausiai vėl, būdami pakraštyje, atskilo nuo buvusios Babilono imperijos, ir tai buvo vienintelės žemės, vėl išsilaisvinusios iš Babilono imperijos – galbūt tam, kad Dievas galėtų panaudoti jas kaip išpirką.

Taigi matome, kad, išperkant vergą, turi būti sumokama reali kaina. Kokia kaina buvo sumokėta, išperkant Izraelį iš Egipto vergijos? Nes apart bausmių, Egiptas lyg ir nieko negavo už izraelitų paleidimą. Bet vis dėlto Dievas daug kartų mini, kad juos išpirko. Kas buvo toji išpirka? Mūsų tikrasis Paschos avinėlis – Kristus. Iki Kristaus aukojami Paschos avinėliai tebuvo nuorodos į tikrąją auką. Čia panašiai kaip su atidėtu mokėjimu už kažkokį sandorį. Sandoris įvyko, o pinigai pervedami vėliau, po sutarto laiko. Egiptas – šio pasaulio kunigaikštis – gavo savo išpirką.

Mes taip pat buvome vergai. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.“ (Jono 8:34). „Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų.“ (Titui 3:3). Kristus mus išpirko iš šitos vergystės. „ Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ (Mato 20:28). Ir ta vergystė nebūtinai kažkokiai akivaizdžiai nuodėmei. Tai gali būti tiesiog tuštybė, betikslis gyvenimo būdas. „Su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.“ (1 Petro 1:17-19).

Taigi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės vergijos. Tačiau tai ne ta laisvė, kaip daugelis įsivaizduoja. Absoliučios laisvės apskritai nėra. Mes arba nuodėmės, arba Kristaus vergai. „Panašiai ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas. Jūs esate nupirkti už didelę kainą“. (1 Kor. 7:23,24). „Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: „Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti.“ (Luko 17:10). Žinoma, tuo pačiu mes tampame ir Dievo vaikai – jei laikomės Jo Žodžio. Jei ne, tuomet nebe vaikai. „Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.“ (Hebr. 12:8).

Mūsų laisvė galbūt pasireiškia tik tuo, kad mes dabar galime rinktis, kam tarnauti. „O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui.“ (Jozuės 24:15). Tuo mūsų laisvė ir apsiriboja – pasirinkti, kam mes tarnausime – Kristui ar šio pasaulio kunigaikščiui. Trečio pasirinkimo nėra.

Taigi, Kristus numirė už mus, sumokėjo už mus pačią didžiausią įmanomą išpirką. Dabar mes turime laisvę pasirinkti, kam tarnausime.