Modelio kalibravimas

Tenka susidurti su modelių kalibravimu. Modelį reikia optimizuoti taip, kad rezultatas būtų maksimaliai geras. Juose gali būti daug kintamųjų – 20, kartais ir daugiau. Optimizuojant modelius, labai svarbu identifikuoti esminius parametrus. Jų dažniausiai būna vienas ar keletas. Visus kitus galima būti priskirti taip vadinamam „triukšmui“. Tai kintamieji, kurie nedaro lemiamo poveikio modeliui, tačiau gali jį taip pat ženkliai pagerinti – su sąlyga, kad teisingai parinkti pagrindiniai kintamieji.

Taigi kaip minėjau, svarbiausia optimizuojant modelį teisingai parinkti pagrindinius rodiklius. Pamenu, kaip mūsų universiteto dėstytojas sakė, kad norint galima išvesti koreliaciją tarp Afrikos jaunų vyrų skaičiaus ir Lietuvos moterų fertilumo kitimo. Kas įdomiausia, kad tokia koreliacija iš tiesų gali kurį laiką veikti, ir duoti gana patikimus rezultatus. Tačiau tai gali tęstis tik kurį laiką. Ilgalaikėje perspektyvoje toks modelis sugrius.

Mums, kaip krikščionims, taip pat labai svarbu sukalibruoti savo tikėjimo modelį. Kaip teisingai pasirinkti svarbiausius parametrus? Tam yra mums duotas Šv. Raštas. Jis sako mums gilintis į save ir į Bibliją. „Žiūrėk savęs ir mokymo, būk tame pastovus. Taip išgelbėsi save ir savo klausytojus.” (1 Tim. 4:16).

Paimkime keletą pavyzdžių. Svarbiausių kriterijų, tokių kaip ištikimybė bei meilė Dievui, dabar neliesiu, apie tai pakankamai rašiau kituose straipsniuose. Nenagrinėsiu Dovydo gyvenimo, nes tam reikėtų atskiro straipsnio, paimsiu keletą kitų pavyzdžių. Tarkime, kodėl Dievas pasirinko būtent Judo giminę iš visų dvylikos Izraelio giminių, kad iš jo kiltų Dovydas ir Kristus? Peržiūrėję Judo gyvenimą, galime atrasti keletą epizodų. Visų pirma, Judas ėmėsi gelbėti savo brolį Juozapą. „Judas tarė savo broliams: „Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują? Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!“ Broliai paklaũsė jo.” (Pr. 37:26,27). Vis tik svarbiausias jo nuopelnas buvo pasiaukojimas, kai jis sutiko tapti Juozapo vergu, kad išvaduotų Benjaminą. „Todėl prašau, valdove, palik mane vietoj berniuko tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais! Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą?“ (Pr. 44:33,34).

Taigi iš šio pavyzdžio matome, kad Dievas labai vertina savęs išsižadėjimą bei pasiaukojimą, taip pat meilę bei pagarbą tėvui (tėvams). Čia Judas atspindėjo patį Kristų.

Kai kuriuos kriterijus sunkiau nustatyti. Pažiūrėkime, kodėl Dievas išsirinko jam tarnauti būtent Levio giminę, iš kurios išskyrė Aharoną bei jo palikuonis tarnauti kunigais. Kodėl būtent Leviui teko toks palaiminimas? Pradžioje atrodė, kad Leviui greičiau teko prakeikimas, nei palaiminimas, po to, kai jie su Simeonu dėl sesers Dinos išžudė visus Sichemo miesto vyrus. Jokūbas prieš mirtį pranašavo apie juos: „Simeonas ir Levis – broliai; smurto įrankiai jų namuose. Mano siela, neik į jų pasitarimus, nesijunk į jų būrį, mano garbe. Užsirūstinę jie nužudė žmogų ir savivaliaudami sužalojo jaučius. Prakeiktas tebūna jų nuožmus įtūžimas ir žiaurus pyktis! Aš juos padalinsiu Jokūbe ir išsklaidysiu Izraelyje.” (Pr. 49:5-7). Žinoma, ši pranašystė išsipildė. Tačiau tai nebuvo labai blogai. Simeonas gavo žemių Jude ir ilgainiui išsisklaidė jame, tuo pačiu išlikdamas ilgiau nei kitos giminės ir galėjo tarnauti Dievui Jeruzalės šventykloje, kai šiaurinėje karalystėje po pasidalinimo buvo įvestas veršių garbinimas. Levitai buvo paskirstyti po visas gentis kaip Dievo tarnautojai, kad mokytų žmones, būtų teisėjais ir pan. Taigi galime manyti, kad Dievui iš vienos pusės nepatiko jų reakcija, tačiau Dievas įvertino taip pat jų ištikimybę šeimai ir ryžtingumą, nuodėmės netoleravimą. Galima sakyti, kad tam tikra prasme jų ryžtinga reakcija Dievui patiko (jei nebūtų perteklinė).

Bet vis dėlto kas nulėmė, kad Dievas išsirinko Levio giminę jam tarnauti? Tai įvyko po įvykio su stabų garbinimu. „Tada Mozė, stovėdamas stovyklos vartuose, sakė: „Kas esate Viešpaties, susirinkite prie manęs!“ Prie jo susirinko visi Levio sūnūs. Jis tarė: „Taip sako Viešpats: „Kiekvienas prisijuoskite kardą prie juosmens. Eikite per stovyklą išilgai nuo vartų ligi vartų ir nužudykite savo brolį, draugą ir artimą.“ Levitai padarė, kaip Mozė įsakė. Tą dieną krito maždaug trys tūkstančiai žmonių. Nes Mozė sakė: „Pasišvęskite šiandien Viešpačiui, nesigailėkite savo sūnaus nė brolio, kad jums tektų palaiminimas.““ (Išėj. 32:26-29). Kodėl į Mozės kvietimą atsiliepė būtent levitai? Visų pirma, nes Mozė buvo levitas. Dėl to gal jų ir tikėjimas buvo stipresnis. Didelę reikšmę turėjo ryžtingumas, kovojant su nuodėme – levitai išžudė tris tūkstančius savo brolių bei draugų. Taigi tas pats Levio ryžtas ir uolumas išliko. Taip pat galima paminėti ir ištikimybę šeimai, savųjų palaikymą (nes nuo čia viskas prasideda). Tokiu ryžtu bei nuodėmės netoleravimu kiti izraelitai nepasižymėjo. Jiems svarbiau buvo draugystės ryšiai nei ištikimybė Dievui. „Kitą dieną visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: „Judu nužudėte Viešpaties žmones.“ (Sk. 16:41). Ir dėl tokios „meilės artimui“ vos patys nepražuvo. „Viešpats tarė Mozei: „Pasitraukite nuo šių žmonių. Aš juos tuojau sunaikinsiu.“ (Sk. 16:44,45).

Beje, dėl ištikimybės šeimai ir netoleravimą nuodėmės būtų galima paminėti ir Abšalomą. Jis, panašiai kaip Levis su Simeonu, taip pat keršijo už savo seserį, įvykdė teisingumą taip, kaip jis suprato. Ir nors jis dėl to nužudė savo pusiau brolį ir vėliau sukilo prieš tėvą, vis tik reikia pažymėti, kad jo kraujas vienintelio iš Dovydo sūnų (neskaitant Saliamono, žinoma), įėjo į Dovydo dinastiją. „Abijamas tapo Judo karaliumi... Jo motina buvo Abšalomo duktė Maaka.” (1 Kar. 15:1,2).

Būtų galima paminėti ir kunigą Fineasą, kuris perdūrė nuodėmiaujantį kunigaikštį kartu su midjaniečių princese ir sulaukė ypatingos Dievo malonės. “Jo palikuonims priklausys kunigystė kaip amžina sandora, nes jis buvo uolus dėl Dievo ir sutaikino izraelitus.“ (Sk. 25:13).

Taigi prie vieno svarbiausių indikatorių galime pridėti ištikimybę šeimai (be jos negalima būti ištikimam Dievui, kaip ir neturint pagarbos tėvams - gerbti Dievą). Deja, fariziejai šito nesuprato (prisiminkime Korban), dėl ko Kristus juos barė ir vadino veidmainiais. Ne ką mažiau svarbu ir ryžtingumas kovojant už tiesą. Šio ryžto šiandien taip pat trūksta. Didžioji dalis krikščionių pasinėrę į toleranciją nuodėmėms ar prasižengimams, vadindami tai „meile artimui“ ir laikydamiesi principo „neteisk“.

Kaip minėjau, labai svarbu nustatyti svarbiausius modelio indikatorius. Nes daug krikščionių savo tarnavimą stato būtent ant „triukšmo“ indikatorių, t.y. antraeilių ir nedarančių esminės įtakos galutiniam rezultatui. Kodėl? Nes, kaip minėjau, toks modelis tam tikrą laiką gali kuo puikiausiai veikti ir atrodyti netgi pranašesnis. Prisiminkime Kristaus pavyzdį iš Mato evangelijos 7 skyriaus apie namus, pastatytus ant smėlio ir ant uolos. Žmogus, kuris pasistatė ant smėlio (matyt tose vietovėse buvo reti lietūs), sutaupė laiko bei pinigų nekasdamas pamatų. Todėl galėjo greičiau įsikelti ir sutaupytus pinigus panaudoti gražesnei apdailai. Taigi, tam tikrą laiką jo modelis atrodė geresnis, žvelgiant iš šalies. Tačiau iki tam tikro laiko. „Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ (Mato 7:27).

Kaip pavyzdį tarnavimo Dievui, pastatytą ant „triukšmo“ indikatorių, galima būti paimti karalių Saulių. Sužinojęs, kad Dievas jį atmetė ir karaliumi patepė Dovydą, jis nenusižemino prieš Viešpatį, bet stengėsi visais būdais nužudyti Dovydą. Šį savo sukilimą ir nepaklusnumą Dievui jis stengėsi kompensuoti darbais. Jis aukodavo Dievui, ieškodavo Jo prieš mūšius, prisiekinėjo Jo vardu, stengėsi uoliai vykdyti Dievo įsakymus (kur nesikirto su jo interesais). Štai keletas ištraukų iš Šv. Rašto. Jis brangina Dievo skrynią. „Tada Saulius įsakė Ahijai: „Atgabenk Dievo skrynią.““ (1 Sam. 14:18). Laikosi Dievo įstatymų. „Saulius įsakė: „Atveskite visus jaučius ir avis čia, papjaukite ir valgykite, kad nenusidėtumėte Viešpačiui, valgydami kraują.““ (14:34). „Saulius pastatė Viešpačiui aukurą“ (14“35). Prisiekinėjo Dievo vardu. „Saulius tarė: „Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, nes tu, Jehonatanai, tikrai mirsi.“ (14:44). Manė įtikti Dievui išžudydamas svetimšalius (tik gavosi atvirkščiai šiuo atveju). „Gibeoniečiai buvo ne izraelitų kilmės, bet iš amoritų likučio. Izraelitai buvo jiems prisiekę jų neišnaikinti, tačiau Saulius iš savo uolumo dėl Izraelio ir Judo siekė juos išžudyti.“ (2 Sam. 21:2). Kovojo už Izraelį, Dievo tautą. Ir atrodė, kad Dievas jį laimina ir padeda jam. „Saulius, įsitvirtinęs karaliumi Izraelyje, kariavo su visais savo priešais: su Moabu, amonitais, Edomu, su Cobos karaliais ir filistinais. Prieš ką jis pasukdavo, ten laimėdavo.“ (1 Sam. 14:47).

Iš šalies atrodė, kad viskas puiku, modelis veikia, Dievas priima jo tarnavimą. Tačiau modeliui trūko pagrindinių parametrų – paklusnumo, ištikimybės Dievui. Ir Dievo jis neieškojo nuoširdžiai, o tik tada, kad jam to reikėjo – prieš mūšius. Ir toks modelis galiausiai sugriuvo. „Taip mirė Saulius dėl savo nusikaltimo Viešpačiui ir Jo žodžiui, kurio jis nesilaikė, ir dėl to, kad ieškojo patarimo pas mirusiųjų dvasių iššaukėją. Jis neieškojo Viešpaties, todėl Viešpats nužudė jį ir atidavė karalystę Jesės sūnui Dovydui.” (1 Kron. 10:13,14).

Kitas modelių, pastatytų ant triukšmo indikatorių, pavyzdys. „Daugelis man sakys aną dieną: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!“ Tada Aš jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!“ (Mato 7:22,23).

Šiandien krikščionys jau praktiškai nesiskiria nuo pasauliečių, ir gyvenimo būdu, ir išvaizda, apranga. Ir, kaip ir karalius Saulius, mano papirksią Dievą darbais – vaikšto į bažnyčią, dalyvauja Kristaus maršuose, krikščioniškos muzikos festivaliuose, įvairiuose šventėse ir pan. Tik rezultatas ne visada gali būti toks, kaip tikimasi, ypač jei ignoruojami pagrindiniai indikatoriai. „Kas reikalauja iš jūsų viso to, kai ateinate man pasirodyti ir mindote mano kiemus? Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, šabo ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė. Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių mano siela nekenčia. Jos mane slegia, ir Aš pavargau nuo jų. Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau.” (Izaj. 1:12-15).

Taigi patikrinkime savo tikėjimo parametrus. Galbūt tarp jų nėra pagrindinių?