Kristaus prisikėlimas

Kristus prisikėlė! Kodėl ši žinia yra tokia svarbi mums? Ap. Paulius rašo laiške korintiečiams: „Nes jei mirusieji neprikeliami, tada ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias.“ „Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių – pirmasis iš užmigusiųjų.“ (1 Kor. 16,17,20).

Galima būtų paklausti, kodėl būtent Kristaus prisikėlimas toks svarbus? Ir kodėl pirmasis? Juk ir ST yra aprašytų prikėlimo iš mirusių atvejų (Elijas, Eliziejus, žmogus, palietęs Eliziejaus kaulus), jau nekalbant apie paties Kristaus prikeltuosius. Vis tik Kristaus prisikėlimas iš esmės skiriasi – visi prieš tai buvo prikelti gyvenimui šioje žemėje, o Kristus „buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mork. 16:19). Jei Jis būtų prisikėlęs toliau gyventi šioje žemėje, Jo prisikėlimas būtų panašus į prieš tai buvusius, tačiau Kristus prisikėlė amžinybei. Tai jau nebuvo tas pats kūnas – net Kristaus artimiausi mokiniai ne iškart Jį pažindavo.

Taigi Kristus atskleidė prisikėlimo paslaptį – kaip tikintieji bus prikelti ir kur mes būsime po mirties. „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti.“ (Jono 14:2). Iki Kristaus Rašte taip pat buvo užuominų apie prisikėlimą (Dan. 12:2), tačiau nebuvo tokio aiškaus paveikslo. Nors fariziejai ir tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, bet jo iki galo nesuprato – įskaitant ir patį ap. Paulių, kuris taip pat buvo fariziejus.

Paulius vaizdžiai aprašo mūsų prisikėlimą: „Ir tai jums sakome Viešpaties žodžiu, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet būsime su Viešpačiu.“ (1 Tesal. 4:15-17).

Kristus savo prisikėlimu nugalėjo mirtį. „...mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“ (2 Tim. 1:10). „„Pergalė prarijo mirtį! Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?“ Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (1 Kor. 15:54,55,57).

Taigi Kristus buvo pirmasis, nugalėjęs mirtį – kuriam mirtis nepadarė jokios žalos. Lygiai kaip ir mes – kurie numirsime su Kristumi, būsime prikelti, kad būtume kartu su Juo.

Iki įtikėjimo visi mes buvome mirties baimės vergijoje – taip sako Raštas. „Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.“ (Hebr. 2:14,15).

Kuo pasireiškia ta mirties baimė? Vieniems akivaizdžiai, kurie bando įvairiais būdais prasiilginti gyvenimą, kitiems ji pasireiškia netiesiogiai. Tuo, kad stengiasi gauti kuo daugiau iš šio pasaulio, tuo tarpu dvasiniai dalykai lieka antroje vietoje. Stengiamės praturtėti, įsirengti namus, kuo daugiau pakeliauti (kiek leidžia kišenė), pasilepinti kitais malonumais. Tarsi mūsų nelauktų nepalyginamai gražesnį namai ir nepalyginamai gražesni vaizdai. Mūsų žvilgsnis neturi fokusuotis į šį gyvenimą, net jei ir esame tikintys, nes „jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.“ (1 Kor. 15:19). Jei mes daugiau rūpinamės žemiškais dalykais, vadinasi, mirties geluonis vis dar tebeveikia mumyse. Tuo tarpu į šį gyvenimą mes turime žiūrėti iš amžinybės perspektyvos, nepamiršdami, kad mūsų tikrieji namai danguje. Deja, net ir tikintiesiems tai ne visuomet pavyksta. „Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie tai, kas žemiška.“ (Filip. 3:18,19).

Tokie krikščionys nebus prikelti. Kodėl? Nes tam, kad prisikelti, reikia iš pradžių numirti. Numirti sau, numarinti savo kūną, geismus. „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis liks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių“. (Jono 12:24). Paulius rašo apie prisikėlimo sąlygą: „Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir mes daugiau nevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės. Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo.“ (Rom. 6:5-8). Apie save jis rašo: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.“ (Gal. 2:20). „Todėl numarinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: palaidumą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė.“ (Kol 3:5).

Taigi numirkime sau, kad galėtume prisikelti su Kristumi! Nes be mirties nėra ir prisikėlimo.