Koks tavo tikslas?

Šįryt ruošdamasis pamokslui atsiverčiau Bibliją, pakliuvo Apaštalų darbų 15 skyrius. Perskaičius skyrių, iškilo klausimas – kodėl toks platus nuomonių spektras? Ir kodėl apskritai pas Dievo vaikus, kurie turėtų būti vedami tos pačios Šventosios Dvasios, kyla tokie nesutarimai ir nuomonių skirtumai, kad net reikėjo sukviesti Jeruzalėje atskirą vyresniųjų bei bažnyčios pasitarimą? „Kai kurie, atvykę iš Judėjos, ėmė mokyti brolius: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti.“ Kilo nemažas vaidas ir ginčas tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti nuvyktų dėl šio klausimo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.“ (Apd. 15:1,2). Jeruzalėje klausimas taip pat nebuvo toli gražu lengvai išspręstas. „Įsiliepsnojus ilgam ginčui...“ (Apd. 15:7). Galiausiai sprendimas buvo priimtas su minimaliais reikalavimais įtikėjusiems pagonims. „...neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo.“ (Apd. 15:28,29).

Koks platus nuomonių spektras! Nuo Mozės įstatymo vykdymo iki minimalių reikalavimų, kurių nesunku laikytis net netikintiems. Be abejo, skaitydami Bibliją, suprantame, kad šių reikalavimų toli gražu nepakanka. Tiesiog tada buvo svarbiausia išspręsti apsipjaustymo klausimą, Jokūbas žinojo, kad Pauliaus bei kitų brolių mokymas papildys šiuos minimalius reikalavimus.

Bet vis dėlto kodėl toks platus nuomonių spektras? Juk ir šiandien matome krikščionybėje įvairiausių mokymų, supratimų, denominacijų. Visi turi savo „tiesą“. Kas gi tuomet teisus?

Visų pirma, turime užduoti sau klausimą, koks mūsų tikslas gyvenime? Nes žmogus prie savo tikslo priderina visus savo darbus, savo laiko paskirstymą, savo supratimus. Jis renkasi tai, kas atitinka jo tikslus. Tarkim, sportininkas nori pasiekti gerų rezultatų, turi tikslą laimėti kokį nors titulą. Jis disciplinuoja save, laikosi grafiko, rytais bėgioja, susilaiko nuo žalingų įpročių, kontroliuoja savo mitybą, kasdien treniruojasi ir pan. Jis turi tikslą. Visas jo gyvenimas sukasi apie tai. Todėl jo nuomonė bei požiūris į daugelį dalykų nesutaps su žmogaus, kuris neturi jokių tikslų, tiesiog gyvena savo malonumui. Arba turi tikslą uždirbti pinigų, arba pakeliauti po pasaulį, ar dar kažkokių kitų. Žinoma, Dievo akyse visi šie tikslai neturi vertės – visi šio pasaulio tikslai yra tuštybė, kaip rašo karalius Saliamonas Pamokslininko knygoje. Mes, tikintieji, esame „atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo.“ (1 Petr. 1:18).

Tačiau net ir tikinčiųjų tikslai skiriasi. Vieni siekia pažinti Kristų, kitiems Dievas reikalingas tam, kad gautų iš Jo palaiminimus, išgydymus, kad Jis spręstų mūsų problemas, arba tiesiog kad netrukdytų mums gyventi, nebaustų dėl mūsų prasižengimų ir pan. Pastaruoju metu man pakliuvo kelios reklamos seminarų, kaip su Dievo pagalba uždirbti pinigų. Seminaro organizatorius liudija kaip jam sunkiai sekėsi sudurti galą su galu, kol nepradėjo naudoti kažkokių citatų iš Biblijos ir jam pradėjo gerai sektis. Norinčių perimti jo patirtį ir pasinaudoti Dievu siekiant praturtėti netrūko – reklaminiame klipe buvo matyti pilna salė tokių „verslininkų“. Šiaip tokie siekiai Vakarų pasaulyje yra įprasta praktika.

Tai krikščionys, kurie labiau koncentruojasi į šio pasaulio gyvenimą, ne į būsimojo. Jiems reikia čia ir dabar. Jie nesiekia gilesnio Kristaus pažinimo. Jiems reikia praktinės naudos. Dievas juos turi laiminti – juk jie Jo vaikai. Ir tokių krikščionių yra daugelis. Bent jau taip tvirtina ap. Paulius. „Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie tai, kas žemiška.“ (Fil. 3:18,19). Jie nusiraminę, sotūs, jiems nieko netrūksta. „Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.“ (Apr. 3:17). Ap. Paulius rašo: „Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.“ (1 Kor. 15:19).

Tuo tarpu tikro krikščionio žvilgsnis krypsta toliau, nei šis gyvenimas. Ap. Petras sako, kad mūsų tikėjimo tikslas – sielų išgelbėjimas (1 Petr. 1:9). Tai įmanoma tik per Kristaus pažinimą, vien įsakymų laikymosi čia nepakaks. „Stenkimės pažinti Viešpatį“ (Ozėj. 6:3). „Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums Jo jėga per Dvasią sustiprėti vidiniu žmogumi, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės.“ (Efez. 3:14-19).

Kitame laiške Paulius rašo, kaip uoliai siekia Kristaus pažinimo. Jis visko atsisakė dėl šio tikslo. „Bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendrystę Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių. Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.“ (Fil. 3:7-14).

Ir šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas. Tam reikia įdėti pastangų. „Dangaus karalystė jėga imama, ir stiprieji ją grobia“. (Mato 11:12). Tam reikia sutramdyti savo kūną, pažaboti jį, numarinti kūno aistras ir norus. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis liks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.“ (Jono 12:24). Paulius rašo: „Prisiekiu savo pasididžiavimu – jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!“ (1 Kor. 15:31). Jis lygina save su sportininku, tramdo savo kūną. „Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.“ (1 Kor. 9:24-27).

Taigi krikščionys turi skirtingus tikslus. Beje, grįžtant prie Apaštalų darbų 15 skyriaus – tas tikslas gali būti „beveik geras“. Kur buvo fariziejų problema? Jie pasirinko ne tą tikslą. Jų tikslas buvo įstatymo vykdymas, o ne Dievo pažinimas. Ne taip, kaip nori Dievas. „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau negu deginamųjų aukų.“ (Oz.6:6). Ir dabar yra krikščionių, kurie susikoncentruoja į kokio nors įstatymo laikymąsi (pav., sabato), kaip ir fariziejai į apsipjaustymą.

O koks tavo tikslas? Jei tu nerandi ryte laiko paskaityti Bibliją ir pasimelsti – tavo tikslas nėra pažinti Viešpatį. Gal Jis tau reikalingas tik dėl palaiminimų?