Kas yra meilė? Meilė yra tai, ko žmogui labiausiai reikia. Kodėl? Nes meilė yra Dievas. „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.“ (1 Jono 4:8). Visa, kas gera, telpa žodyje meilė. „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli kitą, įvykdė įstatymą. Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk“ ir kiti, yra apibendrinami posakiu: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Rom. 13:8,9). Ir „Juk visas įstatymas išpildomas vienu įsakymu: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Gal. 5:14). Dievas iš mūsų nori tik vieno dalyko – meilės. Tai mums aiškiai pasako Kristus. „Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“ Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis – panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“ (Mato 32:35-40). Taigi visi Dievo įsakymai remiasi meile. Jie yra tam, kad mums padėti suprasti, kas yra meilė, pagal juos mes galime nuspręsti, ar mumyse iš tiesų yra meilė, kuri yra iš Dievo, ar meilė kuri yra iš pasaulio, kūniška meilė. „Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane.“ (Jono 14:21). „Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko.“ (Jono 14:24).

Dievas yra meilė. Meilė yra stiprus jausmas, pasireiškiantis poreikiu kažką mylėti, kažkuo rūpintis. Meilė turi būti į kažką nukreipta, antraip meilės jausmai negali pasireikšti, realizuotis. Manau tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Dievas turi Sūnų. Kristus – „Dievo kūrinijos pradžia“. (Apr. 3:14). Ir kodėl Dievas sukūrė angelus ir žmogų. Kad meilė galėtų būti išreikšta. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jono 3:16). Meilė reikalauja abipusio ryšio. Tai yra vienintelis Dievo noras mums – kad mes jį taip pat mylėtume, kaip Jis mus pamilo.

Visas Šventas Raštas (Biblija) – iš esmės tai knyga apie meilę. Ji yra viso Rašto ašis. Jame aiškiai pavaizduojamas meilės trikampis – Dievas (Tėvas ir Sūnus), žmogus ir velnias. Per visą šventą Raštą vyksta kova dėl žmogaus širdies – kam ji atiteks – Dievui ar velniui.

Kadangi mes sukurti pagal Dievo atvaizdą, žmogaus pagrindinis poreikis taip pat yra meilė. Žmogus be meilės kaip nuvytęs žiedas. Pagrindinė nusivylimu gyvenimu priežastis – meilės nebuvimas ar jos trūkumas. Be meilės gyvenimas praranda prasmę. Ir čia velnias deda visas pastangas, kad atitrauktų žmogų nuo Dievo meilės. Jis ją iškraipo ar papildo savo elementais. Velnias pasiūlo paprastesnius sprendimus. Meilė naminiams gyvūnams, pavyzdžiui. Tai nėra nuodėmė, bet tai yra tuštybė, atitraukianti nuo Dievo. Teko matyti daug reklamų, kur vaiko vietą užima šuo. Pavyzdžiui, baldų parduotuvė reklamuoja sofą, ant kurios džiaugsmingai sėdi jauna pora su šunimi, o ne vaiku. Ir tai yra velnio gudrybė – užpildyti tuštumą, poreikį kažkuo rūpintis, skirti dalį savęs. Žinoma, galbūt ne visi gali turėti vaikų, arba yra nesusituokę, arba vaikai jau užaugę. Tačiau ir šiuo atveju, tai tiesiog užima Dievo vietą. Ap. Paulius rašė, kad nesusituokę gali tik geriau patarnauti Dievui. „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais – kaip patikti Viešpačiui, o susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais – kaip patikti žmonai. Yra skirtumas tarp žmonos ir mergaitės. Netekėjusi rūpinasi Viešpaties reikalais, kad būtų šventa kūnu ir dvasia, o ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais – kaip patikti vyrui.“ ( Kor. 7:32,33). Būtent ap. Paulius parašė garsųjį meilės himną (1 Kor. 13 skyrius), kuriame apibūdina meilės savybes ir jos svarbą. Priminsiu keletą eilučių.

„Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.“ (1 Kor. 13:1,2). Kiekvienas žmogus, panašiai kaip Babilono karalius Belšacaras, bus pasvertas svarstyklėmis. Ir jo svoris bus nustatytas pagal tai, kiek jis turės meilės. Be meilės, kaip rašo apaštalas Paulius, žmogus yra niekas. Net žmogaus darbai nieko nereiškia be meilės. „Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos.“ (3 eilutė). Manau į šią kategoriją paklius tie, kurie darė daug darbų, tačiau be meilės, iš kažkokių kitų motyvų. „Daugelis man sakys aną dieną: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!“ Tada Aš jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!“ (Mato 7:22,23).

Kita velnio apgaulė – tolerantiška, atlaidi meilė. Kad Dievas mus myli tokius, kokie esame. Taip, Kristus numirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ (Rom. 5:8). Tačiau čia reikėtų išskirti du meilės atvejus. Pirmasis – tarp tėvo ir sūnaus, antrasis - tarp jaunikio ir jaunosios. Vienokie yra reikalavimai vaikui, kai viskas toleruojama ir atleidžiama, ir kitokie tarp jaunojo ir jaunosios. Arba santykiai iki vestuvių (ar sužieduotuvių) ir po jų. Tarkim, Dievas išsirinko Abraomą ir jo palikuonis. Iki santuokos su Izraelio tauta, kai buvo sudaryta pirmoji Sandora, Dievas praktiškai nekėlė jokių reikalavimų. Po Sandoros atsirado pagrindinis reikalavimas - mylėti Dievą visa širdimi ir visomis jėgomis ir neturėti meilužių (kitų dievų). Tai natūralus santuokos reikalavimas. Santuokos patalas turi būti nesuteptas. Visos bausmės Izraeliui buvo būtent dėl ištikimybės Dievui nesilaikymo – ištvirkavimo su meilužiais. „Tu ištvirkavai su asirais, nes buvai nepasotinama, bet ir su jais negalėjai pasitenkinti. Tavo paleistuvystės padaugėjo nuo Kanaano krašto iki Chaldėjos, bet ir to tau dar neužteko. Kokia nusilpusi tavo širdis, – sako Viešpats Dievas, – jei tu darei visa tai kaip begėdė paleistuvė. Kiekvienoje gatvėje ir kiekvienoje aikštėje įrengei paleistuvystės namus ir aukštumas. Tu nebuvai paprasta paleistuvė, nes paniekinai užmokestį, bet svetimautoja žmona, kuri savo vyro vieton priima svetimus.“ (Ezek. 16:28-32). „Kadangi mane užmiršai ir atgręžei man nugarą, tai kentėk už savo ištvirkavimą ir paleistuvystę.“ (Ezek. 23:35).

Lygiai taip pat elgėsi ir Kristus savo aplankymo metu. Iki Naujosios Sandoros (tarp Kristaus ir visos žmonijos) Kristus nebaudė už nuodėmes, anaiptol, Jis visus priimdavo, gydė, išvarinėjo demonus, guodė, kvietė į Dievo karalystę. Prieš sudarydamas Sandorą ir patvirtindamas ją savo krauju, paaiškino sužieduotuvių (Sandoros) taisykles, kurios dažnai buvo net griežtesnės nei pirmosios. „Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: „Nesvetimauk!“ O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.“ (Mato 5:27,28). Taigi įvyko sužieduotuvės. Kristus jas patvirtino savo krauju. Mes šią sandorą sudarome krikšto metu. (Daugiau apie krikštą pamoksle „Krikštas“). Dabar tik tiek priminsiu, kad krikštijamasi (patvirtinamos sužadėtuvės iš mūsų pusės) jau esant subrendusiu žmogumi – tu duoti ištikimybės įžadus Kristui. Todėl kūdikių krikštijimas nieko nereiškia. Kristus vaikelius laimino, bet ne krikštijo. Kas gi daro sužadėtuves su kūdikiu?

„Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad nuvesčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę.“ (2 Kor. 11:2). Čia ap. Paulius pamini naują elementą – pavydą, kuris po sužieduotuvių įgauna naują prasmę. Dievas baudžia už neištikimybę. Tai jau gerai suprato Dievo tarnas Jozuė, kuris įvedė Izraelį į pažadėtą žemę. „Jozuė tarė: „Jūs negalite tarnauti Viešpačiui, nes Jis yra šventas ir pavydus Dievas. Jis neatleis jūsų nusikaltimų ir nuodėmių. Jei apleisite Viešpatį ir tarnausite svetimiems dievams, tai Jis atsigręš prieš jus ir sunaikins, nors iki tol jums darė gera.“ (Joz. 24:19,20).

Lygiai taip pat ir Kristus. „„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste.“ (Mato 25:31). Jis ateis pasiimti nuotakos – bažnyčios, o ne sudaryti sužieduotuvių. Tiems, kas buvo neištikimi, Jis pasakys: „Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!“ (41 eilutė). Nes Kristus nesidalina savo meile. Meilėje nėra tolerancijos meilužiams – pasauliui. „Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu.“ (Jok. 4:4). Taigi nekurstykime Viešpaties pavydo, kaip sakė apaštalas Paulius. „Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Ar mes už Jį stipresni?“ (1 Kor. 10:22). Būkime ištikimi Viešpačiui, kaip pažadėjome. O jei dar nesi sudaręs Sandoros su Kristumi – kuo greičiau tai padaryk.

Kas yra meilė? Tai pradžia ir pabaiga, priežastis ir tikslas

Grįžti