Kaip valomas auksas

Auksas valomas įkatinant jį iki maždaug 1000 laipsnių temperatūros, kai jis pradeda lydytis. Tuomet nuo jo atsiskiria visokios priamaišos, kurios tiesiog būna susimaišiusios su auksu. Nenoriu gilintis į šio proceso subtilybes, tiesiog noriu atkreipti dėmesį, kad aukso valymas yra FIZIKINIS, ne CHEMINIS, procesas, tai yra, valymo esmė yra tiesiog ATSKIRTI nereikalingas priemaišas nuo aukso, o ne cheminiu būdu pakeisti rūdos sudėtį, norint išsaugoti VISĄ MASĘ.

Manau, kiekvienas iš mūsų verčiau norėtų turėti kilogramą gryno aukso, nei penkis koligramus aukso rūdos, nors pastarasis skaičius ir įspūdingiau skamba. Tas pats ir su bažnyčia. Geriau saujelė žmonių, besilaikančių Dievo žodžio, nei didžiuliai susirinkimai, kur Dievo žodis nuolatos laužomas. Deja, dauguma pastorių orientuojasi būtent į skaičių, todėl nenuostabu, kad tokiose bažnyčuose viskas leidžiama, kad tik visiems būtų patogu, kad tik niekas neišeitų, pamokslams taip pat dažniausia geriausiai tinka ap. Pauliaus apibūdinimas. „Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse“. (2 Ti. 4:3).

Dievas taip pat prioritetą teikia ne bažnyčios gausai, o jos kokybei – ištikimybei Dievui, nesusitepimą pasauliu, Žodžio laikymuisi ir t.t. Tarkim, Mozė jam buvo vertesnis už milijoninę tautą. „Matau, kad tai kietasprandė tauta. Palik mane, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą“. (Iš. 32:9-10). Kaip matome iš Biblijos ir istorijos, Dievas nuolatos valydavo nuo priemaišų savo tautą, atiduodamas juos į priešų rankas. Ap. Paulius rašo „O Izajas šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas“. (Rom. 9:27). Kristui nereikia masių su pasauliu susitepusių krikščionių, geriau saujelė ištikimų.

Dievas visuomet naudojo atskyrimo principą. Tarkim, dalis iš tautos į pažadėtą žemę neįėjo – liko rytinėje Jordano pusėje (dabar nesigilinsiu, plačiau galbūt parašysiu atskirame straipsnyje). Vėliau nuo Judo ir Benjamino buvo atskirta šiaurinė Izraelio karalystė (taip pat nedetalizuosiu, tiesiog paminėsiu, kad jų dvasinis stovis buvo kur kas skurdesnis, ir buvimas vienoje valstybėje būtų greičiau sužlugdęs Judą). Po atskyrimo Judas turėjo galimybę išsigelbėti, nebūti sunaikintas kaip Izraelio karalystė. Galėjo po atskyrimo gyvuoti ilgai, jei ne atskirų karalių bandymai vėl karalystes suvienyti, kad tauta būtų kartu ir VIENINGA, kas dabar taip pat labai siekiama tarp bažnyčių. Labiausiai išsiskyrė karalius Juozapatas – vienas geriausių ir ištikimiausių Dievui karalių, kuris, deja, nesuprasdamas Dievo valios, bandė Izraelio tautą vėl suvienyti. „Juozapatas buvo labai turtingas ir gerbiamas, jis susigiminiavo su Ahabu.“ (2Kr. 18:1). Kad būtų viena tauta. „Tas jam atsakė: „Kaip tu, taip ir aš, mano tauta, kaip ir tavo tauta; aš esiu su tavim į karą“. (2 Kr. 18:3). Dievui tai labai nepatiko (2Kr. 19:2). Bandymas susivienyti ir susigiminiavimas turėjo katastrofiškų pasekmių tiek Juozapatui, tiek ir visam Judui. Buvo išžudyta praktiškai visa Juozapato giminė, o per Ahabo dukterį Ataliją į Judą atėjo tokia stabmeldystė, kad Judas po to praktiškai taip ir nebeatsitiesė.

Atskyrimo principas veikia ir atskirų žmonių lygmenyje, ypač tarnautojų. Pav., po Abraomo ir Loto kelionės į Egiptą Lotas pasikeitė. Jį paveikė Egipto prabanga. Jei iki Egipto buvo Abraomas SU Lotu, tai po Egipto jau buvo Abraomas IR Lotas. Kaip matome, Lotas jau nebenorėjo gyventi palapinėse, po atsiskyrimo persikėlė į miestą. Tuo tarpu Egiptas Abraomo nepaveikė. Ir tai jau buvo skirtingi Dievo tarnai. Lotas jau turėjo pasaulio raugą, Abraomui jis dvasine prasme kėlė pavojų. Todėl Dievas jį atskyrė nuo Abraomo. Nors Lotas galėjo iškart įeiti į Abramomo liniją su savo dukterimis (tokios santuokos tuo metu dar buvo leidžiamos), tačiau pasirinko kitą kelią. Svarbu pažymėti, kad Lotas taip pat laikomas teisiu (2 Pet. 2:8). Bet tai buvo skirtingi teisumo lygiai. Abraomas Sodomoje niekada negyventų. PO ATSISKYRIMO Dievas laimino Abraomą. „Viešpats tarė Abraomui, kai Lotas NUO JO ATSISKYRĖ: „Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus! Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui. Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės.“ (Pr. 13:14-16).

Panaši situacija ir su ap. Pauliumi ir Barnabu. Panašiai kaip tarp Abraomo ir Loto piemenų, tarp Pauliaus ir Barnabo Dievas taip pat leido kilti ginčui. „Kilo toks samrkus ginčas, kad jie vienas nuo kito atsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą, o Paulius, pasirinkęs Silą, iškeliavo, brolių patikėtas Viešpaties malonei“. (Apd. 15:39-40). Kodėl Dievas atskyrė nuo Pauliaus Barnabą? Atsakymą galime rasti laiške Galatams 2:11.-13. „Kai Petras atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis nusižengė. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir vengė jų, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.“ Barbabas žmogiškus ryšius laikė aukščiau paklusnumo Kristaus tiesai, todėl Pauliui, kaip ir Abraomui Lotas, jis galėjo padaryti nepageidaujamą poveikį, susilpninti jį. Tuomet Dievas jau negalėtų Pauliaus taip naudoti. Nors Barnabo taip pat negalime teisti, kaip ir Loto. Mes nežinome, kas su juo atsitiko vėliau. Tiesiog skirtingi teisumo lygiai. Skirtingas ir atlygis.

Taigi žiūrėkime, su kuo draugaujame. „Neapsirikite! Blogos draugijos gadina gerus papročius“ (1 Kor. 15:33). Nepamirškime, kad auksas valomas atskyrimo principu. „Todėl: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu“ (2 Kor. 6:17).

Žinoma, nenoriu įnešti susiskaldymų ar pan., tiesiog kviečiu visus, ir bažnyčias tame tarpe, apsivalyti nuo priemaišų, o ne toleruoti jas.