Jei netapsime kaip vaikai

Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę”. (Mato 18:2-3).

Daugelis iš mūsų turbūt pastebėjome, kad ryšys su kitu žmogumi, įgytas vaikystėje ar paauglystėje, yra žymiai tvirtesnis, nei įgytas būnant suaugusiu. Pats ne kartą stebėjausi, kaip, sutikęs klasioką, su kuriuo nesimatei dvidešimt ar trisdešimt metų, gali kaip niekur nieko su juo laisvai bendrauti, lyg būtume išsiskyrę visai neseniai. Net jei ta draugystė vaikystėje truko vos kelis metus. Ir atvirkščiai, gali su žmogumi artimai bendrauti (pavyzdžiui, darbe ar bažnyčioje!) net dešimt ar daugiau metų, tačiau jauti, kad tokio ryšio, laisvo bendravimo kaip su tuo klasioku nėra, jauti, kad to žmogaus taip iki galo ir nepažįsti.

Kodėl taip yra? Nes vaikai dar nemoka atskirti, ką “galima” kalbėti ir ko ne, jie neturi dar jokių asmeninių tikslų ar siekių, jie negalvoja toli į priekį, gyvena šia diena. Jiems rytojus – tėvų rūpestis. Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai jums bus pridėta”. (Mato 6:312,33).

Kai žmogus suauga, tas atviras, nuoširdus, nerūpestingas laikotarpis baigiasi, atsiranda konkurencija, suvokimas, kad reikia kažko siekti gyvenime, įsitvirtinti jame – aplenkiant kitus, daugiau pasiekti nei jie. Žmogus, vedamas šių naujų tikslų, ima riboti informaciją, kalbėti ne tai, ką galvoja, o kas sutinka su jo siekiais – atsiranda veidmainiavimas, nenuoširdumas ir pan., tuo pačiu stengiantis neperžengti tam tikrų nusistovėjusių supratimų apie tinkamą elgesį, normas (fariziejai). Žmogus apsivelka tam tikru kiautu, po kuriuo niekada taip iki galo ir neįžvelgsi jo širdies. Tai, ko nėra vaikystėje – vaikai atviri ir nuoširdūs, sako tai, ką galvoja. Todėl pažintis ar draugystė įgyta suaugus, niekada neprilygs tai, kuri įgyta vaikystėje.

Žinoma, čia kalbu apie netikinčius. Tarp tikinčių taip neturi būti. Turi būti atvirkščiai – mes, bendraudami vienas su kitu (visų pirma – su Dievu!) turime tapti kaip vaikai – be užslėptų minčių, baimės būti nesuprastam, ar kad tai gali pakenkti mūsų reputacijai ar, dar blogiau, mūsų karjerai bažnyčioje. Tokie tikintys neįeis dangaus karalystę.

Žinoma, nesakau, kad reikia atsiverti pasauliečiams – tai gali būti netgi pavojinga. „Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.“ (Mato 7:6). Blogiausia tai, kad tokį neatsivėrimą ir informacijos dozavimą bei kalbėjimą tai, kas reikia, imame taikyti santykiuose su Dievu. Mes bijome jam prisipažinti maldoje, kad pasaulį (atskirus dalykus pasaulyje) mylime labiau nei Jį. Siekdami savų tikslų ir pripažinimo tarp žmonių, tai Dievui pateikiame kaip tarnavimą Jam ir pan. Dabar nesigilinsiu į detales, kiekvienas apsižiūrėjęs tuos dalykus gali pastebėti visur, taip pat ir bažnyčioje ir, žinoma, savyje. “Todėl išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu”. (1Kor. 5:7).

Todėl tapkime kaip vaikai, kad įeitume į Dievo karalystę.