Dažnam gali kilti klausimas – kam aš gyvenu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl Dievas sukūrė žmogų?

Taigi, kodėl Dievas sukūrė pasaulį? Pasaulis sukurtas žmogui, kaip mes matome iš Pradžios knygos. Kokį nuostabų pasaulį Jis sukūrė! Ir visa tai dėl žmogaus. O kodėl Dievas sukūrė žmogų? Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Yra visokių nuomonių. Aš dalinuosi tuo, ką Dievas man atvėrė.

Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, manau, kad daug galima sužinoti apie Dievą, žiūrėdami į žmogų, jų santykius. „Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą“ (Pr. 1:26) Ir apskritai tai, kas vyksta žemėje, yra įvykių danguje atspindys: „Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų“ (Heb. 9:24); „Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o kūnas yra Kristaus“ ( Kol. 2:17). Todėl manau, kad atsakymą galima surasti šitose eilutėse:

Pr. 2:18-22 „ Viešpats Dievas tarė: „Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją.“ Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas. Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui. Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu. Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų“.

Mano manymu, kažkas panašaus vyko ir danguje. Tėvas norėjo surasti savo Pirmagimiui – mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui - tinkamą padėjėją. Tačiau tarp angelų tokio neatsirado. Nežinau, kodėl. Galbūt angelai buvo per daug galingos būtybės. Tokios galingos, kad vienam iš jų net kilo mintis prilygti pačiam Dievui (ir paskui jį nusekė trečdalis angelų). Iz. 14:12-15 „Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas? Tu sakei savo širdyje: „Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje. Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!“ Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę.”

Kristui reikėjo kitokios nuotakos. Kokios? Vėl gi, galime suprasti iš Dievo nustatytų santykių tarp vyro ir moters. Visų pirma, mylinčios bei klusnios savo vyrams (Titui 2:4,5 - „mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, tyras, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams“), silpnos (1 Pet. 3:7 - „ Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu“), ir pasitikėtų vyru, o ne savimi bei stengtųsi būti nuo jo nepriklausoma (Iz. 32:9-11 „Jūs, nerūpestingos moterys, klausykite mano balso; jūs, savimi pasitikinčios dukros, išgirskite mano kalbą! Metams praėjus, jūs, savimi pasitikinčios, išsigąsite, nes niekas vynuogių neberinks ir sodų vaisių nebeskins. Išsigąskite ir drebėkite. Nusirenkite ir apsisiauskite ašutinėmis.“).

To paties Dievas reikalauja ir iš savo tautos – bažnyčios, kuri yra Kristaus nuotaka. Meilės: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.“ (Mork. 12:30), klusnumo: „Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo“ (Luko 6:47), pasitikinčią Dievu: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.“ (Pat. 3:5), visus savo rūpesčius patikinčios Kristui: „Meskite ant Jo visus savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi.“ (Petro 5:7).

Iš prigimties vyrams įdėta (pagal Dievo atvaizdą) noras turėti šalia silpnesnį indą (žmoną), kuria galėtų rūpintis, ją mylėti, kuri prisiglaustų prie jo. Jer. 13:11 „Kaip diržas prisiglaudžia prie vyro strėnų, taip Aš norėjau, kad Izraelis ir Judas prisiglaustų prie manęs, – sako Viešpats“. Moteriai (Ievai) Dievas pasakė: Pr. 3:16 „Tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus“.

Taigi, žmonijos sukūrimo tikslas – išrinkti nuotaką Kristui – silpną, mylinčią, klusnią, pasitikinčia tiktai Juo ir Jam dėkingą už viską. Bažnyčia – tai Kristaus nuotaka Apr. 19:7 „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę, nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė!“ Ši nuotaka Kristui tokia brangi, Jis taip ją pamilo (kartu ir Tėvas), kad būtent už ją (ne už angelus) Jis atidavė savo gyvybę. 1 Jon. 3:16 „Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę“.

Gyvenimo prasmė, žmogaus sukūrimo tikslas

Grįžti