Ar pakanka laikytis Dievo įsakymų?

Šiandien atsiverčiau Bibliją ir perskaičiau istoriją apie karą tarp Judo karaliaus Abijos ir Izraelio karaliaus Jeroboamo. Kai skaitau šią istoriją, vis stebiuosi gražia Abijos kalba prieš mūšį:

„Abija, atsistojęs ant Cemaraimo kalno Efraimo aukštumose, tarė: „Tu, Jeroboamai, ir visas Izraeli, pasiklausykite manęs! Argi jūs nežinote, kad Viešpats, Izraelio Dievas, amžiams atidavė karališkąją Izraelio valdžią Dovydui ir jo sūnums druskos sandora? Bet Nebato sūnus Jeroboamas, Dovydo sūnaus Saliamono tarnas, sukilo prieš savo valdovą. Pas jį susirinko netikę žmonės, Belialo vaikai, ir įsitvirtino prieš Saliamono sūnų Rehabeamą, kai jis buvo jaunas, nepatyręs ir neatsilaikė prieš juos. Dabar jūs manote galėsią atsilaikyti prieš Viešpaties karalystę, esančią Dovydo sūnų rankose, kadangi jūsų yra didelė daugybė ir su jumis yra auksiniai veršiai, kuriuos jums padirbdino Jeroboamas, kad būtų jūsų dievai. Jūs išvarėte Viešpaties kunigus, Aarono sūnus, ir levitus bei pasidarėte kunigų kaip kitų kraštų tautos. Kas tik ateina pasišvęsti su jaučiu ir septyniais avinais, tampa kunigu tų, kurie nėra dievai. Bet mūsų Dievas yra Viešpats, mes Jo nepalikome. Viešpačiui tarnauja kunigai, Aarono sūnūs, taip pat levitai atlieka savo tarnystę. Jie kas rytą ir kas vakarą aukoja Viešpačiui deginamąsias aukas ir smilko smilkalus, padeda padėtinę duoną ant auksinio stalo ir kas vakarą uždega lempas auksinėje žvakidėje. Mes laikomės Viešpaties, mūsų Dievo, nurodymų, bet jūs Jį palikote. Pats Dievas veda mus, yra su mumis ir Jo kunigai su trimitais, kad trimituotų prieš jus. Izraelitai, nekovokite su Viešpačiu, savo tėvų Dievu, nes neturėsite sėkmės.““ (2 Kron. 13:4-12).

Ką po tokios kalbos galima pasakyti apie karalių Abiją? Išmintingas karalius, ištikimas Dievui, suprantantis, kuo skiriasi tarnauti stabams ir Dievui ir kokios yra pasekmės vienu ir kitu atveju. Jis išėjo į mūšį prieš dvigubai gausesnę Izraelio kariuomenę, tačiau pasitikėjo Dievu ir žinojo, kad tik nuo Viešpaties priklauso mūšio baigtis, o ne nuo kariuomenės dydžio. Galima būtų Abiją tik pagirti. Bet vis dėlto jis nėra apibūdinamas kaip Dievui patikęs karalius. „Abijamas kartojo visas savo tėvo nuodėmes, kurias tas darė iki jo. Jo širdis nebuvo tobula prieš Viešpatį, jo Dievą, kaip jo tėvo Dovydo širdis.“ (1 Kar. 15:3).

Matome, kad Abija elgėsi kaip ir jo tėvas Roboamas. Nors Roboamas taip pat rūpinosi šventykla, joje garbindavo Viešpatį. „Karalius Rehabeamas padirbdino vietoj jų varinių skydų ir juos pavedė sargybos viršininkams, kurie buvo prie karaliaus rūmų. Karaliui einant į Viešpaties namus, sargybiniai juos nešdavo ir po to vėl juos padėdavo į sargybinių patalpą.“ {2 Kron. 12:10,11). Tačiau nežiūrint į tai, Robomas apibūdinamas panašiai kaip ir jo sūnus Abija: „Jis darė pikta, nes neparuošė savo širdies, kad ieškotų Viešpaties.“ (2 Kron. 12:14).

Taigi priežastis paprasta. Nors tiek Roboamas, tiek jo sūnus Abija garbino Viešpatį, šventykloje kasdien buvo aukojama Dievui bei laikomasi Viešpaties įsakymų, tačiau abu jie neieškojo Viešpaties. Užtenka pažvelgti į Roboamo karaliavimo pradžią. Kai dešimt Izraelio genčių atėjo su prašymu palengvinti Saliamono uždėtą naštą, ir Roboamas pasakė sugrįžti po trijų dienų, jis per tą laiką konsultavosi tik su savo patarėjais, bet nė nemanė pasiklausti Dievo. Skirtingai nuo Dovydo, kuris nuolatos klausdavo Viešpatį ir tarp kurio patarėjų buvo pranašas Natanas ir regėtojas Gadas.

Dėl tos pačios priežasties – kad neieškojo Viešpaties, žuvo ir karalius Saulius. „Jis neieškojo Viešpaties, todėl Viešpats nužudė jį ir atidavė karalystę Jesės sūnui Dovydui.“ (1 Kron. 10:14). Nors Saulius taip pat laikėsi Dievo įstatymų.

Apskritai tai būdinga didžiajai daliai Izraelio bei Judo karalių – jei dalis iš jų daugiau ar mažiau vykdė Dievo įstatymą, tačiau mažai kas ieškojo Viešpaties savo širdyje, kaip karalius Dovydas. Formalus bendravimas ar kreipimasis į Dievą tik norint išspręsti kažkokias iškilusias problemas taip pat neatneša norimo rezultato. „Saulius klausė Viešpaties, bet Viešpats jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimus, nei per pranašus.“ (1 Sam. 28:6). Arba prisiminkime Ahabo atvejį, kai Dievas siuntė klaidinančią dvasią.

Taigi nepakanka laikytis Dievo įsakymų ir garbinti Dievą šventykloje savo lūpomis. Ir tai ne tik minėtų karalių, bet ir visos Dievo tautos problema. „Viešpats tarė: „Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs...“ (Iz. 29:13).

Ši problema niekur nedingo ir vėliau. Tą patį fariziejams sakė ir Kristus: „Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: „Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.““ (Mato 15:7,8).

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie daugelį krikščionių – jie neieško Viešpaties. Tiesiog laikosi Dievo įsakymų, lanko pamaldas. „Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, – neįeisite į Dangaus karalystę.“ (Mato 5:20).

Fariziejai uoliai laikėsi įstatymo, tačiau Dievo jiems nereikėjo, jie Jo neieškojo širdimi. Iš ko mes galime spręsti? Iš jų maldų – jos buvo apsimestinės. „Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas.“ (Mork. 12:40). „„Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.“ (Mato 6:5).

Tuo tarpu Kristus taip mokė: „Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje“. (Mato 6:6).

Dovydas Dievo ieškojo nuo ankstaus ryto: „Dieve, Tu esi mano Dievas! Nuo ankstaus ryto Tavęs ieškau, Tavęs trokšta mano siela, kūnas ilgisi Tavęs kaip sausa ir nualinta žemė be vandens.“ (Ps. 63:1).

Malda yra geriausias rodiklis, ar žmogui tikrai reikia Dievo, ar jis Jo ieško. Čia nekalbu apie maldas iš maldaknygės ir pan. Kalbu apie nuoširdų bendravimą su Kristumi. Ir tai buvo pagrindinis skirtumas tarp Dovydo ir kitų karalių. Kaip ir šiandien tarp tikrų ir formalių krikščionių.